Sena svetainės versija čia.

Klubo istorija

„Kuo dažniau elkitės taip, kaip nesielgia kiti: kelionę pradėkite pačiu netinkamiausiu metu, blogą orą pamėkite labiau už gerą, eikite pėsčiomis, kai kiti joja, juokitės, kai kiti verkia“ – šie žodžiai puikiai apibūdina Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo dvasią. Žmonės, susirinkę čia, yra panašūs. Ir nesvarbu, ar tai daug patyręs „kalnų vilkas“, ar ką tik „iškeptas“ pirmakursis – viskas prasideda nuo neblėstančio noro keliauti ir pažinti.

Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo pradžios 1579m. prasideda kūno kultūros, sporto bei turizmo istorija. Jau tuomet minima, jog studentai gali išeiti pasivaikščioti gryname ore per ilgąsias pertraukas, leidžiamos turistinės kelionės poilsio dienomis. Organizuota universiteto turizmo era prasideda 1948 – 1949m., praėjus beveik keturiems šimtams metų po Universiteto įsteigimo. Oficialia klubo pradžia galima laikyti 1958m. kovo 21d., kada įvyko steigiamasis susirinkimas. Iš pradžių klubas vadinosi tiesiog Universiteto turistų klubu (UTK), kadangi tuometinei vadovybei žygeivių vardas atrodė įtartinas. Tų pačių metų balandžio 19 – 20 dienomis UTK suorganizavo aukštųjų mokyklų sąskrydį. Tokie sąskrydžiai tapo kasmetiniai. Laikui bėgant susiformavo daug tradicinių žygių. Kelionių išsiilgę studentai nedalyvaudavo sovietinių švenčių paraduose, už tai ne kartą buvo peikiami. Tas kelias papildomas laisvas dienas išnaudodavo gegužės ir lapkričio daugiadieniams žygiams. 1959 – 1960m. universiteto auklėtinių iniciatyva buvo sukurtas ir įdiegtas lietuviškas autostopas, labai palengvinęs turistines keliones. UTK propagavo ir organizavo trijų tipų keliones: gamtosaugines, kraštotyros ir vadinamąsias “Tėvų šlovės keliais“. Pastarosios kelionės buvo duoklė tuometinei valdžiai. Paslapčia nuo valdžios buvo švenčiamos senosios lietuvių šventės: Rasos ant Kernavės piliakalnių, Vėlinių naktys prie pilkapių, Užgavėnės, lietuviškų dainų ir žaidimų vakarai prie laužo. 1970m. buvo plačiai diskutuojama apie pramoginį turizmą ir būtinybę nuo jo atsiriboti, plečiant naująją žygeivių veiklą kaip turtingesnę ir prasmingesnę keliavimo formą. Kasmet vykdavo ir grynai sportiniai, kategoriniai žygiai. Jiems buvo pasirenkami Chibinai, Poliarinis Uralas, Altajus, Sajanai, Kaukazas, Tian Šanis ar net Kamčiatka. Už sudėtingus žygius kasmet keletas grupių laimėdavo prizines vietas kalnų kalionių čempionatuose.

1990 – 1991m. prasidėję įvykiai Lietuvoje, kova dėl nepriklausomybės paveikė ir žygeivių klubą. Pasikeitus situacijai nenumaldomą norą būti patriotu jau buvo galima reikšti ne tik vaikščiojant su kuprine po piliakalnius, miškus ir kaimus. Atsirado kita saviraiškos galimybė – politikavimas. Klubo veikla smarkiai prigeso. Pustuščiai klubo masiniai renginiai ir labai mažas naujokų skaičius buvo suprantamas kaip „šiuolaikinio jaunimo“ apatija, tingumas ar net blogumas. Tačiau vėliau šios mintys praėjo. Žmonės, kuriems kelionės buvo šventas reikalas, nė kiek nepasikeitė – keliavo kaip ir anksčiau. Masiškumo tuomet nebuvo. Keliavo žmonių rateliai, susibūrę aplink atskirų fakultetų lyderius – vadus. Ten, kur tokių lyderių nebuvo, apie keliones kalbėta retai. Praėjus nuosmukio laikotarpiui, klubas, šiek tiek pasikeitęs, tačiau išlaikęs savo esmę, toliau sėkmingai gyvuoja. 1997m. VU sporto salėje Saulėtekyje pradėta statyti ir užbaigta sienelė, skirta laipiojimui per treniruotes. Tais pačiais metais pagaliau baigti klubo registracijos savivaldybėje formalumai ir VUŽK nuo 1997 –ųjų gegužės mėnesio egzistuoja kaip oficiali ne pelno siekianti visuomeninė organizacija.

Dabar, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo oficialaus klubo įkūrimo, jau nusistovėjo klubo tarybos rinkimo tradicija, VUŽK turi savo patalpas, laipiojimo sienelę, tačiau svarbiausia – yra žmonės, kurie užsikrėtė žygeiviška dvasia, trokšta kuo daugiau pamatyti, patirti ir pasiekti ir leidžia laiką aktyviai keliaudami bei sportuodami. Kasmet į VUŽK ateina pirmakursiai, kuriuos priima, pakrikštija ir kuriais rūpinasi vyresnieji klubiečiai. Atmosfera keliaujant suartina žmones ir dažnai jie tampa grupe draugų. Taip buvo klubo pradžioje, taip yra dabar, taip bus ir ateityje.



Klubo prezidentai

Dainius
Kavoliūnas
2018 – 2019

Marija
Narkauskaitė
2017 – 2018

Lukas
Matijošaitis
2016 – 2017

Vytautas
Rumskas
2014 – 2016

Živilė
Miežytė
2013 – 2014

Gediminas
Songaila
2012 – 2013

Loreta
Žukauskaitė
2011 – 2012

Jovita
Vileikytė
2010 – 2011

Urtė
Padaigaitė
2009 – 2010

Ramūnas
Songaila
2008 – 2009

Indrė
Danieliūtė
2007 – 2008

Anatolij
Kulabin
2006 – 2007

Šarūnas
Oberauskas
2005 – 2006

Juras
Jorudas
2004 – 2005

Linas
Grigaliūnas
2003 – 2004

Laura
Jorudaitė
2001 – 2003

Tadas
Malinauskas
2000 – 2001

Neringa
Pumputytė
1999 – 2000

Kęstutis
Nartautas
1998 – 1999

Robertas
Adomaitis
1996 – 1998

Vaidas
Barkevičius
1992 – 1996

Gintaras
Zavadckis
1991 – 1992

Saulius
Šukaitis
1989 – 1990

Naglis
Šyvis
1987 – 1988

Tautvydas
Cibas
1986 – 1987

Romas
Valeška 1985 – 1986

Nerijus
Kisielius
1984 – 1985

Vidmantas
Bezaras
1983 – 1984

Stepas
Deveikis
1981

Dainius
Samkus
1979

Romas
Benaitis
1978

Jonas
Šimėnas
1974 – 1977

Bernardas
Paukštys
1973 – 1974

Edmundas
Stankevičius
1971 – 1972

Jonas
Grabavičius
1970 – 1971

Valentinas
Baltrūnas
1968 – 1969

Rimantas
Krupickas
1966 – 1967

Birutė
Vaitukaitytė
1964 – 1965

Birutė
Vainytė
1963 – 1964

Vanda
Aliulytė
1963

Jonas
Paršeliūnas
1962 – 1963

Tadas
Šidiškis
1961 – 1962

Stasys
Karpinskas
1960 – 1961

Algirdas
Dembinskas
1960

Kazys
Monstvilas
1960

Vaidotas
Januškis
1958 – 1959